Buvo y
pač bloga savaitė... Man nesisekė darbe, kasdien skaudėdavo vis kitą kūno vietą, automobilis sugedo, remontas jo nepavyko, o ką kalbėti apie vestuvių reikalus.... Sumanytos gėlytės ant batukų kainuoja nesvietiškus pinigus, kvietimai pagaminti tačiau man neatiduoti, o norėjau šiandien per sesers gimtadienio šventę daugumai padalinti, pamergių suknelės kažkokia KATASTROFA.
Žinot... Galima mane išvadinti jaunosios sindromu sergančia būsima žmona, bet aš tiesiog norėjau vienodų oranžinėmis suknelėmis pasipuošusių pamergių, Kai radau mielą Urmo miestelyje pardavėja kuri pasisiūlė man suorganizuoti 5 vienodas sukneles pamergėms kokios tik aš norėsiu spalvos ir pagal pamergių išmatavimus man akys nušvito. Aš galvojau kad pamerges būsiu aprengus daug anksčiau nei save. Tačiau iš viso to gavosi drambliuko svajonės... Nenoriu pasirodanti per daug perdedanti tačiau suknelės buvo siaubingos. Tiesa spalvą pataikė, man toks oranžinės spalvos atspalvis visai tiko, tačiau:
Ir štai pagaliau jis įvyko. Nesakau kad ilgai lauktas ir kartu netikėtas, o kaip tik šiek tiek planuotas ir pilnas jaudulio :)
Šiandien pačios niūriausios nuotaikos sklando mano padangėje. Vakar su mama šiek tiek apsipykome (dėl mano uždaigos turėti salės puošėją)... Tada vakare su mylimuoju (išsakėme kas seniai gulėjo neišsakyta, bet ne pačios geriausioj tonacijoj)... Taip kad man šiandien su...pyyp... nuotaika. Žinoma visi galite pradėti pasakoti kad čia jaunosios sindromas ir kad man viskas negerai nes jau nežinau kur dėtis iš išpuikimo. Bet iš tikrųjų ne vestuvėse esmė o šiaip bendrai įvykiuose. Iš tikrųjų norisi kažką papasakoti bet nieko linksmo šiandien man į galvą nelenda. Pamergių suknelių dar nemačiau (nors jau vakar turėjo vykti pirmas primatavimas).
Man sakė kad kažkas skaito šį blogą, tai nusprendžiau vėl pradėti rašyti :) O šiaip tai rankas nuleidau nes mano mylimasis nė kiek man nepadeda ir savo išgyvenimais nepasidalina šiame bloge.
Aš su savo mylimuoju nuolat esame kartu. Niekada nesiskiriame, visada einame kartu į parduotuvę apsipirkti, visi vakarėliai kartu, visos išvykos pas tėvus irgi kartu. Tai prisipažinsiu dažnai vargina, bet kartu ir teikia daug malonumo. Tačiau būna tokių retų išimčių kaip šis savaitgalis. Mano būsimasis dirba įmonėje kuri turbūt dėl savo itin didelio darbuotojų kiekio propaguoja tik darbuotojų (be antrų pusių) vakarėlius. Tie vakarėliai vyksta du kartus per metus - vasaros uždarymas ir kalėdinis-naujametinis vakarėlis. Daug nekomentuosiu tačiau pasakysiu, kad vasaros uždarymo vakarėliai būna ypač audringi. To pasekoje dalyviai renkasi į vakarėlį žinodami tik datą laiką ir vietą kur susitinka o visa kita būna staigmena (žinant kas ten vyksta manau niekas savo noru nedalyvautų :D ). Šį kart jie apturėjo eilinių kareivių ištvermės testą! Jiems reikėjo bėgti su kuprinėmis, šliaužti purvu ir visaip kitaip kankintis kaip tikriems būsimiems kareiviams karo mokykloje :) Visko dar nežinau bet kadangi įmonėje pagrinde dirba vyrukai giliai širdyje aš tikiu kad jiems visiems patiko :) Juk berniukai mėgsta žaisti karo žaidimus :)